Atsiliepimai, kvėpavusių individualiose sesijose ar kolektyvinėse meditacijose
“Gyvenimą suvokiau kaip kančią, kažkokią primestą prievolę. Jaučiausi jog nuolat vejuosi gyvenimą ir bandau jame išsilaikyti. Nemeilė sau ir baimė, ką visuomenė pasakys, užspaudė mane, jaučiau pyktį ir slėpiau nuoskaudas savyje. Emocijos lydėjusios žodžius ”reikia”, ”privalau”, ”pritrūks pinigų” nedavė man ramybės ir neleido atsipalaiduoti. Žinojau, kad tai, ką darau ir kaip elgiuosi, nesu aš ir tas savęs realizavimo, laisvės ilgesys širdyje vis labiau degino ir neleido nurimti. Keičiau darbus, studijas, gyvenamąsias šalis, bet tai nepadėjo atrast savo vietos gyvenime.
Apie kvėpavimą išgirdau atsitiktinai, per pažįstamą. Nusprendusi eiti kvėpuoti, tiksliai žinojau ko noriu atsikratyti ir ką noriu įgauti, kas, maniau, pagerins mano gyvenimą. Bet tai, ką gavau iš kvėpavimo, atvėrė visai kitus suvokimų lygius, kurie nemaniau, kad ir egzistuoja. Tai kas išlaisvina, netgi nuo to paties didžiulio noro susitvarkyt pagaliau savo gyvenimą. Pajaučiau laisvę, kurios taip ilgėjausi visą gyvenimą ir kuri, pasirodo, iš tikrųjų egzistuoja. Laisvė ne tik nuo paties gyvenimo, problemų, bet ir nuo savęs, kaip individo. Kvėpavimas praplėtė žvilgsnį, parodė, kad vis dėlto egzistuoja ir kitas požiūris žvelgiant į savo gyvenimą, analizuojant save ir savo patirtis. Kad tas vertinimas, kuris kyla iš užspaustos manęs nebūtinai yra teisus, kad ir koks realus ir logiškas jis tuo metu atrodytų. Kvėpavimo dėka pamačiau save kitaip.
Šiandien pastebėjau, kad įvairūs dvasinių tobulėjimų forumai, ”groups’ai”, kuriuose anksčiau dalyvaudavau, ir iš kurių sėmiausi motyvacijos savo tikslų siekime, kaip jie natūraliai ”pasileidžia”, nes ta ramybė, kurią jaučiu dabar viduje, yra stipresnė už tai, kas vyksta aplink. Aš jos gyvenime ir ieškojau, tik ją siejau su išore, o ji visą laiką buvo manyje. Kvėpavimas leido man tai pamatyti. Kvėpavimas suteikia man laisvę, įskaitant laisvę ir nuo dvasinių siekių. Jis išlaisvina ir pakylėja.
Šiaip, anksčiau pagalvojus, kad kvėpavimas gali turėti tokią reikšmę žmogaus gyvenime, buvo keista. Viskas atrodo per paprasta, ypač po tiek įvairiausių pastangų, kurias buvau įdėjus gyvenime. Bet praktiškai pamačius Dainių ir pajautus iš jo spinduliuojančią energiją, pajunti, kad kažkas iš tikrųjų yra daugiau nei galėjai įsivaizduoti, tai ką protas negali suvokti, bet galbūt širdis jautė…
Giliai dėkinga Dainiui už tai ką jis daro. Jis yra gyvas pavyzdys, kad visa tai yra tikra.”
☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼
Nuoširdžiai dėkoju už potyrius, kokių gyvenime neteko patirti.
Atvykau nieko nesitikėdamas tik vedamas nuojautos, kad man čia reikia atvažiuoti. Patraukė Dainiaus ramybė, paprastumas, atidumas ir buvimas čia ir dabar… Mane jau kurį laiką, buvo apėmęs noras atrasti savo Aš, savo savipakankamumą, pamatyti savo vidų.
Iš pradžių kvėpavimo būdas atrodė keistokai, protas buvo skeptiškas, nes jau buvau išbandęs daugybę meditacijos mokyklų būdų: mokytojų iš Lietuvos, Vokietijos, JAV, Latvijos ir kitų.
Po kurio laiko pasijutau prisipildęs, ėmė virpėti, dilgčioti rankos, vėliau kojos ir visas kūnas . Samonė buvo aiški ir švari, minčiu taip pat nebuvo. Kažkaip net keista, bet viena po kitos ateidavo būsenos, aš esu Ramybė, aš esu Šviesa, aš esu Meilė, aš esu Tu, aš ESU .
Vėliau atėjo vaizdai, mintys apie mano problemas, kas mane neramino , neturėjau atsakymų, buvo abejonės, netikrumas. Visi klausimai ėmė “dėliotis į lentynas”, pasidarė aišku ir ramu, atėjo žinojimas. Mintys vis sukosi greičiau ir greičiau, viskas susidėliojo ir tapo aišku, o svarbiausia kad atrodė Tobulai, pagal Kūrėjo tvarką, visi klausimai susidėliojo visiems man svarbiems žmonėms pačiu geriausiu būdu. …ir pajutau Tikro Džiaugsmo būseną, kurios jau neprisiminiau nuo vaikystės. Vėliau atėjo pasitikėjimo ir tikros Galios pojūtis, Didžiulės Galios, jaučiau kad ji manyje ir aš viską galiu padaryti ko tik panorėsiu.
Viskas palaipsniui nurimo, aš pats buvau visiškai ramus, mane supo tyla. Jaučiau kad dar turiu jėgų, noro tęsti procesą. Pradėjau pats tęsti sąmoningą kvėpavimą. Pajutau antrą bangą, virpulį, dilgčiojimą, kūno užtirpimą ir vibracijas. Jaučiau kaip mano Esybę gydo…kažkas buvo su manimi, suvokiau kad mano angelai sargai. Būsena , vidinė būsena, buvo puiki, o kūnas virpėjo, buvo užtirpės, maudė.
Kada Dainiaus padedamas ėmiau grįžti, pamačiau praną kuri buvo aplink mano rankų pirštus, kūnas palaipsniui atsipalaidavo iš sustingimo, nes iš pradžių negalėjau pajudėti. Kūnas buvo toks pavargęs, kaip kad visa dieną būčiau krovęs vagonus. Tačiau jausmas TOKS, KAD JAUČIAUSI IŠ NAUJO GIMĘS.
Esu dėkingas Dainiui…ir jaučiu kad Tai tik gera pradžia.
☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼☼ ☼ ☼ ☼ ☼
Visų pirma, dar kartelį norėčiau Jums padėkoti už suteiktą galimybę pabūti su sąmoningais žmonėmis, pamedituoti, pasimaudyti šviesoje.
Kokie mano buvo pojūčiai? Tiesa ta, kad buvo nedrąsu, nors buvo momentai kada jaučiausi sava. Toks jausmas, kad mes esame visi savi ir taip norėjosi apsikabinti, pasilabinti, tarsi būtume seniai matyti draugai. Įdomus jausmas.
Meditacijos metu man patiko kvėpuoti iš "dangaus" į žemę ir atvirkščiai. Iškvepiant ir įkvepiant į Žemę, tarsi susiliejau su ja, ištirpau.
Jaučiau tai malonų vėsumą, tai šilumą savam kūne.
Sunku paaiškinti kaip jaučiausi po meditacijos. Toks jausmas, jog žinau, kad kažkas vyko meditacijos metu, žinau,kad dar tas vyksmas tęsiasi po meditacijos ir žinau, kad dar tęsis. Bet paaiškinti žodžiais negaliu. Išvažiavusi bandžiau įvardinti sau savo būseną - "tarytum trenkta šlapiu maišu". Atrodo, viduje susikaupė rauda, atgaila, begalinis noras atleisti ir paleisti.
Vakare peržvelgiau savo gyvenimėlį - liko nemažai neužbaigtų "galų". Žinau, jog dabar pats tinkamiausias metas tą daryti - na, nors kelis užbaigti ir tai būtų puiku. Laukia darbas.
O grupinis darbas man patiko. Žinoma, noretųsi dažniau, nes dar nelabai išeina įsijungti į bendrą ratą, bet manau tai tik laiko klausimas. Tai juk tokia jėga!
P.S. Norėjau pasidalinti, ir pasidžiaugti - per “taiči” užsiėmimus medituojant regėjau gražių vaizdinių - iš dangaus krenta žiedlapiai į mano delnus, mačiau pries save nusidriekusį kelią,kuris veda toli toli link horizonto. Supratau, kad tai mano kelias, ir kažkodėl vėl pajutau Kinija. Hmmm... įdomu... Ačiū Jums!